Diabetas-liga ar gyvenimo būdas?

Sveiki. Papuolu kartais į kvailas situacijas, kai neturiu galimybės turėti prie savęs insulino, o tenka kažką valgyti. Na negaliu iškart po susirinkimo lėkti į kabinetą pasiimti rankinės, į tualetą su ja leistis insulino, kai jau garuoja kava su brenžiu ir t.t. Nesimaivysi gi kaskart, kad nenori priaugti svorio ar laikaisi dietos, nutarei nebevalgyti saldumynų ir pan. Kaip sukatės iš tokių situacijų jūs?

Labas,
dar visai neseniai lygiai taip pat pergyvenau: kaip čia dabar išeiti? ką prigalvoti- kodėl? ir t.t. Žinoma viskas priklauso nuo kolektyvo, santykių tarp žmonių. Bet kiekvienas žmogus, aš taip manau, visada pasiruošęs Tau padėti ir suprasti, bet žinoma jis turi žinoti apie Tavo ligą. Taigi dabar, kai tik man reikia susileisti insuliną, papraščiausiai pasiimu Pen'ą ir išeinu. O kai nežinantys labai siūlo pasivaišinti saldumynais, padėkoju ir atsisakau, nors aišku kartais ir ne:)))) Jei labai domisi kodėl nevalgau saldumynų, dabar paprasčiausiai pasakau, kad sergu cukriniu diabetu. Dar labai daug yra žmonių, kurie nieko nežino apie šią ligą ir jiems būna labai įdomu sužinoti kas ir kaip...bet kartais ir "pasimaivau", kad laikausi dietos ir t.t. Aš už tai, kad mes neslėptume savo ligos. Žinoma afišuotis irgi nėra reikalo...bet žmonės labai geranoriškai ir tolerantiškai viską priima. Čia aš rašau iš savo patirties. Suprantu, kad gali būti visai kitokių situacijų. Bet daryk tik taip, kad Tau būtų gerai:)))) Sėkmės:)))

Be abejo, kiekviena situacija yra skirtinga ir negali visada taikyti to paties poziurio, bet apskritai, mano nuomone, nereiketu slepti savo diabeto. Pasakysiu del kokiu priezasciu. Visu pirma patys jausites geriau nenesiodami paslapties, kuri daznai buna nuspalvinta kaltes ar jausmo, kad esat pazeidziami, spalvomis. Daugelis zmoniu yra daug geranoriskesni nei atrodo ir parodys daug supratimo ir paramos nepatogiose situacijose (ir ypac tada kai pagalbos reikes, jei zinos, kaip padeti). Be to, daugelis kitu zmoniu, nors jus to nezinote, turi daugybe savu problemu ir lygiai taip pat jas slepia bijodami buti nesuprastais ar atstumtais. Jusu nuosirdumas, gal pades ir jiems atverti savo sirdi. Prisiminkit - niekas nemegsta tobulybiu (nes niekas nera tobulas). Visu trecia, ir manau tai svarbu ne tik jums asmeniskai, bet ir visai visuomenei, - butent jus suteikiat diabetui jo "veida". Daugelis zmoniu, kuriuos pirma karta sutinku, isivaizduoja diabeta, kaip akla senuka su nesveikom kojom, gulinti ligonineje. Mazai sutiksit zmoniu, kurie zinotu kad diabeta turi ir jauni zmones, vaikai, ka jau ten bekalbeti apie juos pacius!!! Pamate, kad si "miela mergyte" ar tas "malonus vyriskis" ir tt... taip pat gali tureti diabeta (ir sveikai gyventi, gerai atrodyti, buti linksmi), zmones labai pakeicia savo poziuri ir i pacia liga. Jei jus dalykiski, neverkslenantys, gerai besitvarkantys su savo bukle - tai sukels tik pagarba ir norejima artimiau su jumis bendrauti kitiems zmonems. Be abejo, jei tai taps pokalbiu "kaip man sunku, as toks ligonis..." daugeliui zmoniu tai gali buti nepatogu, bet nemanau, kad bent vienas is jusu yra linke labai skustis, greiciau atvirksciai. Tai gali tapti kaip ir mazyte jusu akcija: supazindinti visuomene su diabetu, issklaidyti klaidinga informacija - nuo to bus tik geriau diabeta turintiems zmonems, gal net pades tiems, kurie vaiksto gatvemis net nenutuokdami kad ji turi, pagalvoti: o gal ir as ji turiu? Gal kas pasitikrins ir prades gydytis anksciau negu pamatys komplikacijas? Juk aplinkui yra daugybe tokiu zmoniu! Kartais pagalvoju, kaip butu gerai, jei kuria diena visi turintys diabeta uzsirasytu ant marskiniu "as turiu diabeta". Zmones labai nustebtu, kai pamatytu kokia daugybe zmoniu "nesioja ta paslapti". Gal butu lengviau ir kovoti uz savo teises (diabeto prieziuros priemones, darbo salygas) jei visuomene suprastu, kad tai ne pavieniu, "netinkamai gyvenusiu" zmoniu liga, bet sutrikimas, kuris gali uzklupti kiekviena is musu ir kad ideje daug pastangu zmones gali islikti sveiki ir darbingi ilga laika. Kaip rasiau, ne visada yra tinkamas laikas ir vieta diabeto svietimo akcijoms, bet esant tinkamai progai, nebukit "ligoniai" ar "slapukai", bet bukit savim pasitikintys svietejai. Sulauksit dideles pagarbos ir igysit savim pasitikejimo.

Na, ne visuomet pavyksta atvirauti ir ne visi supranta tave, tad tenka ir pagudrauti, ir patylėti, ir nuslėpti. Jei būčiau paskelbusi apie tai, kad sergu, kai buvau pareigūnė, būčiau tuojau pat išmesta, išgyvendinta, kaip netinkamas žmogus. Jeigu mūsų valstybėje valdžia įstatymais pakeistų požiūrį į cukrinukus ir pats vyriausybės vadovas asmeniškai dėl mūsų ir dėl savęs pakovotų, būtų paprasčiau dirbti, gydytis ir niekas to neslėptų, kaip neslepiamas prastesnis regėjimas, gripas, sloga ir pan. Bėda ta, kad nėra to supratimo, kurio visiems reikia. Ar niekam nekilo klausimas, kodėl pareigūnai prieš pensiją staiga smarkiai suserga, atrandamos širdies ligos, nustatomas invalidumas ir pan., nors iki tol, išdirbę 20 ir daugiau metų niekuo nesiskundė, buvo sveiki, kaip ridikai... Atsakymas vienas: jie bijo prasitarti, net jei bent kiek pablogėja sveikata, jie slepia, gydosi kitur, tik ne toje poliklinikoje, kur reikia.
Taip ir mums, cukrinukams. Tik prasitark, tuoj esi stebimas, ar tik nesirgsi, ar dirbsi, o gal su tavimi bus daug rūpesčių ir t.t.

Pritariu Nijolei, kad kartais geriau patileti apie savo ligas o to labiau jei dar invaliduma gauni. cia Lietuva cia lietus lyja. Dar daug vandens nutekes kol musu darbdaviai supras, kad kartais truputi ligotas zmogus geriau kabinasi i gyvenima ir kartais daug stropesnis buna darbuotojas negu sveikieji. Aisku problemu yra tai silpna palieka, tai uzvalgyti dazniau reikia, tai baksteleti i tam tikra vieta. O jeigu dar eisi darbintis tai is vis neuzsimink , veliau jau gali jeigu esi darbuotojas pamanomas tai tai su tuo kazkaip susitaiko. Dar ne greit uzrasa "As sergu diabetu" galesim nesioti be pasekmiu.Tai stiprybes ir :D :D :D :D

sveiki visi
labai gera tema palietete. tiesa sakant nesupratau kodel jus taip slapukaujate, gal jus insulina leidziate i koja tada jums reikia nusimauti kelnes, i ranka jums tenka pakelti megztini arba rankove, bet juk visa tai galima daryt ir per drabuzius. kai as buvau stovykloje birstone vienas vaikinukas pasakojo, kad jam prireike susileisti vaziuojant autobusu (zinoma salia sedejo nepazistamas zmogus) jis issitrauke dozatoriu ir ziuredamas i zmogu (kaip zinome zmones pas mus nedrasus, kai tik akys susitinka iskart slepia zvilgsni) ir susileido, gal butu buve kitaip jei zmogus butu pazistamas.
kaip darau as??
ogi paprastai. as leidziuosi tame kambaryje kur vyksta pasisedejimas, nors ne vienas is bendradarbiu nezino apie mano liga. paprasciausiai nusisuk nuo ju ir susileisk i pilva
P.S. esu tikras, kad jei isidures i pilva galeciau pereiti per tris aukstus ir niekas net nepastebetu kad tai svirkstas t.y. penas

Sveiki dar kartą. Na negaliu aš susileisti prie kolegų insulino, nors pasiusk. Žinau, kad tai tik mano problema, gal ir nepastebėtų, gal ir taktiškai patylėtų, bet va... Sergu diabetu vos ne 30 metų, esu dar jauna, energinga, sparčiai kopiu karjeros laiptais naujame darbe. Pasakyk dabar visiems, kad kartais tau labai sunku, kad kartais atsikeli plyštančia galva nuo naktinės hipo, kad pavalgei per daug rūkyto kumpio ir dėl to, o ne dėl ašarų ar alkoholio užtinai, kad saugai operuotas akis ir t.t. Ir kam tai iš viso įdomu. Beje, mano kolegos žino, kad sergu diabetu, tačiau jokio supratimo apie tai neturi. Ir nereikia. Tiek to. Džiaugiuosi, kad vis dar pavyksta išsisukti be jų pagalbos. Kartais pagalvoju, kaži, ar mano draugai, buvę klasiokai, kursiokai žinojo apie mano diabetą. Kaži. Gal būtų buvę geriau, kad būčiau nuo mažumės kalbėjusi visiems apie tai. Deja, augau sovietmečiu. Tada visi buvom laimingi. Juk mažytė labai norėjau būti kaip ir visi. Noriu ir dabar. Dabar gal net noriu būti geresnė už kitus. jau nesu ta gera mergaitė, kuriai dangus.

cia tai nieko. kazkas sake kad geriau susileisti veliau negu isviso nesusileisti. siaip man buvo nutikes labai laimingai pasibaiges ivykis. pas mus darbe yra kavinuke i kuria as reguliariai per pietus einu valgyti, bei visada su savimi veziojiuosi saldainiu. Viena diena susileidau visa doze ir keliauju valgyti. atejes prie kavinukes randu jos duris uzdarytas, ir kaip tycia taseje tik keli saldainiukai.
va tada tai tikrai buvo baimes. aciu dievui pas sekretore buvo cukraus. tai jau pasigardziuodamas geriau saldu vandenuka.
taigi isvada geriau veliau nei niekada

Teisingai, galima ir per drabužius, tačiau yra tikimybė užkrėsti kraują, sutepti drabužį. Reikėtų tada dažniau keisti adatėles. Bandžiau ir aš pusiau viešai sušvirkšti, bet įvariau moteriškei šoką, aprėkė mane narkomane ir išlėkė iš tualeto, lyg įgelta. Juokiausi iki ašarų. Dabar naudoju pompą, tad lyg peidžerį užprogramuoju ir žmonės galvoja, kad mobilų žiūriu. Protingas patyli, kvailas nesupranta.

Sveiki visi! Noriu ir savo patirtim pasidalinti. Atejus i darba niekas apie mano lyga nezinojo, insulina leisdavausi tualete, ir is vis jauciausi nejaukiai. Paskui visi klausimai kodel nevalgau saldumynu. Atsakiau - sergu diabetu. Teko siek tiek papasakoti apie lyga, nes visi nustebo - kaip tokia jauna ir liekna ir su diabetu?? Siaip pamaciau kad kolektyvas musu puikus, ir pagalvojau - o kodel tureciau sleptis, gedytis kazko tai? Dabar insulina leidziu prie pietu stalo, prie visu net direktoriui matant. Na koks jam skirtumas? Juk svarbiausia kaip as darba atlieku. Kadangi retai hipuoju, niekas mano lygos ir nepastebetu, jei nematytu leidziant insulino. Dabar visi zino, pasakiau ka daryti ir ekstra atvejais, todel jauciuosi rami. Per posedzius, kai visi gaunam pylos nuo prezidento, kolegos pasiteirauja, ar tokia nervine itampa man nekenkia, koks mano cukrus ir ar ne laikas man pavalgyti. Na tikrai malonu. Be to nebera ko slepti ir todel nepapuolu i nejaukias situacijas kai tenka kazka aiskint nieko nesuprantantiems apie lyga zmonems. Va taip. O kavinese taip pat niekur nesikeliu nuo stalo, seniai man tapo nesvarbu, ka ten kiti mano. Ir jei parduotuvei man ar vaikui pasirodo pirmieji hipo pozymiai - nieko nelaukiu - cia pat matuoju cukru, nejau ieskosiu vietos kur pasislept?

Sveiki,

nematau bedos susileisti bet kurioj vietoj, ypac tarp nepazistamu zmoniu. Sededamas bare leidziuosi nepakiles nuo stalo.
Retai kas pastebi, o jei ir pastebi man giliai dzin, galiu prie kiekvieno prieiti ir pasakyti ka as darau
Darbe, jei aplinkui didelis judejimas, stengiuosi nueiti i nuosalia vieta ir tiek. Arba irgi susivarau tiesiog darbo vietoje.


[O kavinese taip pat niekur nesikeliu nuo stalo, seniai man tapo nesvarbu, ka ten kiti mano. Ir jei parduotuvei man ar vaikui pasirodo pirmieji hipo pozymiai - nieko nelaukiu - cia pat matuoju cukru, nejau ieskosiu vietos kur pasislept?[/quote]

Zinot, jei vistik ateis diena, kai tenks atsisesti ant adatos, tai as visiskai nesiruosiu sleptis nuo bendradarbiu ar ka kito daryti. Tikrai nebegiosiu i WC, kad susileisti insulino doze.

Nu i as da parasysiu, nors i sena tema.. Bet kadangi dau praleides esu o vis paskaityneju, tai galiu i brukstelti.. Nesuprantu i as tu, kurie slepia savo beda nuo kitu.. Taip, sutinku, jog nera jokios prasme leistis prie visiskai nepazystamo zmogaus, jei yra nors kokia galimybe nueiti kur i sona. Nes pas mus da didelis atsilikimas i neaisku ka gali pagalvoti. Be to, visokiu yra nesuprantanciu priedurniu tikraja to zodzio prasme, kurie pradeda ikyriai klausyneti kas.., nuo ko.., kiek laiko.., kiek kartu i t.t. Tokie debilai, nesupranta visiskai, jog serganciajam visiskai nera upo apie pasakotis. Tad as prie mazai pazystamu zmoniu, tai ar baliukuose ar siaip kokiose sueigose, stengiuosi paejeti iki WC. Bet sedint su draugais ar tais, kurie zino apie mano liga i jiems jau senai dzin, tai susileidziu ju akivaizdoje.. Nes jiems jeu istiesu dzin.. Susileidziu net kavinese prie stalo. Apsidairau, kad niekas tiesiogiai neziuri i mane, nusisuku i susiduriu. Be to jei i pamatytu.., tai cia jau i man, visiskai DZIN.. Tai mano beda i mano kancia.. Tai negi dar as turiu kankintis del kasko kito, kaskur begdamas ar slepdamas tai, lyg sirgciau maru ar dziova.. Be to, esu ne viena karta susidure i eidamas lauke.. Einu sau per koki stadiona, zmogus vienas kitas uz kokiu 100 metru, tai bene jis ka supras ka ten dariau su tuo pilvuku..

Niekada nuo kolegų neslėpiau kuo sergu. Kaip tik artimiausiems paaiškinau ką reikėtų daryti, jei rastų prei stalo "nusmigusią", o direktorius žino, kad negali tikėtis, jog dirbsiu nepietavusi . Aišku prieš visus marškinėlių nekilnoju ir demonstratyviai insulino nesileidžiu ( tik prie namiškių), bet nieks nenustebdavo, ko aš prieš pasisėdėjimą prie kavos sekundei pasišalinu.

as esu dar moksleive ir visi draugai klase zino ko sergu ir zino kaip padet kritiskoje situacijoje,taip pat visada su savimi nesioju aparateli,gliukoze ir gliukagona draugai zino kur visa tai guli,tai einu i mokykla visiskai rami

sakyciau kad greiciau insulina nei gliukagona

trumpalaikis insulinas visada su manimi,be jo is namu neiseinu

Na del susileidimo problemu nedarau. Kur bebuciau, ar kavinej, arsveciuose, ar..., galiu visiems matant susileisti insulina. O buna, kad ir per kelnes leidziu.

as tai prie visu nesileidziu geda nes visiems idomu ka tu leidi, kodel leidi ar skauda...o as su nepazistameis apie tai kalbeti negaliu

Aisku cia priklauso nuo zmogaus, bet man visiskai negeda. Tai mano gyvenimas, tas pats kaip tablete kokia isgerti.

As irgi prie zmoniu insulino nesileidziu,
bet nutaikau proga kai niekas nemato...

as taip pat

na as tai leidiuosi, taciau prie "stalo" juk nesileisi. Tai trupuciuka i sona nueinu. Darbovietej visi zino kad sergu, kazkaip cia tapo normalus dalykas. Blogai tik tai kad nevisada randu laiko papietauti darbe.

Seniau irgi kazkodels tai " lauzydavausi" ir nesileisdavau prie zmoniu.
Bet kadangi dabar universitete visai kiti zmones mane supa, ir jiems tiktais yra idomu ir smalsu - nebematau problemos nei kavineje nei paskaitos metu nei kur kitur susileisti.
Taciau aisku nepradedu nusiimineti kelniu ir t.t :D
Geriausia pasiraitojus dzinsus ar kelnes susileisti i isorine baluzdos puse, ten ir riebaliuko yra, ir neskauda ir greitai issivaiksto.

...... nezinau kazkaip visada stengiuosi pasitraukt i sali nuo zmoniu , ne del to kad ka pagalvos ar panasiai o paprasciausei is pagarbos aplinkiniams , nenoredamas ju trigdyti , tam kad viesai viesoje vietoje imciau leistis insulina (as net cukru matuojuos , nedemostratyviai, o kukliai) kad tai nepaisant aplinkiniu susileist insulima tam as tureciau turet begalo svaria priezasti-kurios net neisivaizduoju kolkas-nepaisant to kad visi zino jog sergu diabetu kai yra sveciai namuose , pries valgant as nueinu i kita kambari -atsiprases zinoma ir pasakes kad einu susimatuot cukru ir jai reik susileist insulina
negrazu,neestetiska ir nemandagau viesai atlikinet proceduras,jai yra galimybe pasisalinti (cia tik mano poziuris, mano nuomone ir nebutinai ji turi visiems patikti ar buti priimtina)

turbut ne taip supratote, prie svetimu zmoniu nesileidziu taipogi - kad nekankinti.
Bet wa grupiokai ar draugai pilnai supranta, o daznaiusia kai kartu pietaujam paklausia " o tau nelaikas leistis? "

O dar geriau yra pietauti su draugais diabetikais

Is tikruju, svetimiems zmonems nera malonu matyti musu injekcijas. Ir netgi su tokia maza adata, kaip kad penuose.